Zarr, Sara. Mergaitės istorija: romanas/ iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė. – Vilnius: Alma litera, 2012. – 192 p.
Kai buvau trylikos, tėvas užtiko mane su Tomiu Veberiu ant užpakalinės jo biuiko sėdynės. Prie senosios „Jūrininkų“ užeigos Montaroje. Antradienį, vienuoliktą valandą vakaro. Septyniolikmetis Tomis lyg ir buvo laikomas mano brolio Dareno draugu.
Aš nebuvau jo įsimylėjusi.
Net nežinau, ar jis apskritai man patiko.
Vos per vieną lemtingą akimirką paauglės Dajanos Lambert gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Jai tenka stoti į akistatą su niekaip nenutylančiais gandais ir lipinama šlykščios „mokyklos kekšės“ etikete. Nuo šiol Dajana trokšta vieno – pabėgti nuo praeities…
„Kiekvienas, kada nors suklydęs ir dėl to gailėjęsis, atras save šios knygos puslapiuose. „Mergaitės istorija“ yra grožinis kūrinys, bet jis perteikia skaudžią tiesą.“
/Rašytojas Andrew Auseon/
/Rašytojas Andrew Auseon/
“Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas”
– Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas ir raudoną kaip kraujas.
– Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.
Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro D‘Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Nors dažnai sakau, kad „galiu skaityti viską“, net jei tas viskas yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo Calvino ištrauka.
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip, Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai nesistengiama jų pažinti artimiau.
– Ko tu bijai?
Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.
Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos… Nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo – Beatričės spalva.
O po to pabandžiau persiprogramuoti – pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir, jei tavo gyvenimas bent šiek tiek primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko.
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis paprasčiausiai pabėga.
„Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia – pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas – tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams. Šiek tiek filosofiška, šiek tiek gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas…
Benedicte Meyer Kroneberg
Niekas negirdės, kaip tylu
Aš esu Hana. Turiu tris mamas. Varna man patinka labiau nei Nakties paukštė. Mudvi su Varna turime daug paslapčių. Nakties paukštė – tokia tyli. Namuose būna itin tylu, kai pasirodo ji. Viskas sustoja. Lempos šviečia blankiau. Krosnelės atšąla. Viskas nuščiūva. Nakties paukštė sėdi savo miegamajame. Užuolaidosužtrauktos, langai uždaryti – eidama matau tai iš toli ir suprantu, kad viduje Nakties paukštė. [...]
Varna mirkčioja, meta skubų žvilgsnį ten, šen, bet akies kamputyje tūno juokas, kuris man patinka. „Paika mergužėle, – sako Varna, – šokėjėle, paika mergužėle, eikš, pašoksim.“ Tą ir darome, nors jau vėlu ir man laikas miegoti, Varna sako, kad tai
nieko bloga. „Negalime visą laiką būti protingos, reikia šiek tiek pagyventi, paika mergužėle, šokėjėle, tai mūsų paslaptis, ar ne?“ – klausia Varna. Mes su Varna turime daug paslapčių.
Bet labiausiai Hanai patinka mama. Ramus mamos balsas, kai ji sėdi prie žiedimo rato, mama, kuri mėgsta mišką ir viską, kas auga. Hana blaškosi tarp ištikimybės mamai ir tėčio troškimo, kad viskas būtų tvarkinga ir puiku. Savo rūpesčius dėl draugių ji turi laikyti paslaptyje, nes baiminasi, jog nutiks kas negero.
Vėl sutinkame Haną jau suaugusią, kai po mamos mirties ji grįžta į vaikystės namus. Ją persekioja stiprėjantis abejonės jausmas – galų gale abejonė peraugs į poreikį išsiaiškinti viską su tėvu.
Evans, Nicholas (1950-) (Evansas, Nikolas)
Vilkų ratas : romanas / Nicholas Evans ; iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė. – Vilnius : Alma littera, 2009 (Kaunas : Aušra). – 491, [3] p. ; 25 cm. – Orig. antr.: The loop
Į nedidelį miestelį Montanoje atvyksta jauna biologė Helena Ros. Jai patikėta sudėtinga užduotis – apginti į apylinkes atklydusius vilkus ir miestelio gyventojus vienus nuo kitų. Nors vilkai čia paskelbti nykstančiais gyvūnais ir saugomi įstatymo, žmonės pasiryžę bet kokiomis priemonėmis juos išnaikinti. Miestelio gyventojų neapykanta vilkams dar labiau padidėja, kai šie nusitaiko į turtingiausio ir įtakingiausio apylinkių gyventojo – Bako Kolderio – gyvulius.
Bandančiai apsaugoti vilkus Helenai tenka susigrumti ne tik su vietos gyventojų priešiškumu, bet ir su Bako Kolderio – charizmatiško mergišiaus – rezgamomis intrigomis…
Laimė, jai į pagalbą ateina Kolderio sūnus Lukas – prieš tėvą maištaujantis ir jo nemylimas jaunuolis. Tarp dviejų jaunų žmonių užsimezga pavojingas meilės ryšys…
Bandančiai apsaugoti vilkus Helenai tenka susigrumti ne tik su vietos gyventojų priešiškumu, bet ir su Bako Kolderio – charizmatiško mergišiaus – rezgamomis intrigomis…
Laimė, jai į pagalbą ateina Kolderio sūnus Lukas – prieš tėvą maištaujantis ir jo nemylimas jaunuolis. Tarp dviejų jaunų žmonių užsimezga pavojingas meilės ryšys…
Picoult, Jodi (1966-) (Pikou, Džoudi)
Namų taisyklės : romanas / Jodi Picoult ; iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius : Alma littera, 2011 (Vilnius : BALTO print/Logotipas). – 553, [2] p. ; 25 cm. – Orig. antr.: House rules
Jodi Picoult romanas „Namų taisyklės“ vėl užgauna pačias jautriausias stygas…
Šįkart tai istorija apie jaunuolį, vaikiną autistą, apie jo kasdienybę, santykius su motina ir broliu, santykį su pasauliu… ir, be jokios abejonės, tai istorija apie meilę – besąlygišką motinos meilę vaikui.
Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas – platesnis… Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau…
Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?
Jodi Picoult romane „Namų taisyklės“ jautriai paliečia neurologinio raidos sutrikimo – autizmo – problemą. Autistas – koks tai žmogus, su kokiomis problemomis susiduria, kokios visuomenės reakcijos sulaukia jis ir jo artimieji, gyvendami šalia? Galų gale, kas tai per sutrikimas ir iš kur jis atsiranda?
Šįkart tai istorija apie jaunuolį, vaikiną autistą, apie jo kasdienybę, santykius su motina ir broliu, santykį su pasauliu… ir, be jokios abejonės, tai istorija apie meilę – besąlygišką motinos meilę vaikui.
Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas – platesnis… Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau…
Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?
Jodi Picoult romane „Namų taisyklės“ jautriai paliečia neurologinio raidos sutrikimo – autizmo – problemą. Autistas – koks tai žmogus, su kokiomis problemomis susiduria, kokios visuomenės reakcijos sulaukia jis ir jo artimieji, gyvendami šalia? Galų gale, kas tai per sutrikimas ir iš kur jis atsiranda?
Terapija
Knyga, iš pirmosios vietos išstūmusi „Da Vinčio kodą“!
Dvylikametė Josi serga mįslinga liga. Mergaitės tėvas, garsus psichiatras Viktoras Larencas, ieško gydytojo, kuris galėtų padėti mylimai dukrelei. Vieną dieną Josi dingsta daktaro Grolkės klinikoje, kol tėtis laukia vestibiulyje. Tačiau ir registratorė, ir pats daktaras teigia mergaitės nematę...
Po ketverių metų palūžęs tėvas apsigyvena atokiame vasarnamyje. Čia jį aplanko žavi nepažįstama moteris, kurią kankina haliucinacijos – ji be perstojo regi mažą mergaitę Šarlotę. O šios gyvenimas taip primena Josi... Viktoras su nepažįstamąja pradeda psichoterapijos seansus. Jie pamažu virsta dramatišku tardymu...
Sebastiano Fitzeko romanas 2006-aisiais buvo skaitomiausia knyga Vokietijoje, iš pirmosios vietos išstūmusi net „Da Vinčio kodą“.
Aklumas
Neskaitykite šios knygos vienumoje
Neskaitykite tamsoje
Bet būtinai perskaitykite
Mažutis Pietų miestelis paralyžiuojamas, kai randama nužudyta jauna koledžo dėstytoja. Tokio pasibaisėtino nusikaltimo miestelio pediatrė ir koronerė Sara Linton dar nėra regėjusi – bet tik atlikus skrodimą iš tikrųjų paaiškėja, koks sumanus ir siaubingas yra žudikas.
Buvęs Saros vyras – policijos viršininkas Džefris Toliveris – vaikosi nesugaunamąjį nusikaltėlį, o Lena Adams – aukos sesuo ir vienintelė moteris detektyvė apygardoje – prisiekia asmeniškai atkeršyti. Tačiau kai makabriškai nukryžiuojama antra vietos moteris, pasitvirtina didžiausios jų baimės: tarp jų siaučia maniakas. Surasti žudiką gali padėti tik Sara. Jos praeityje glūdinti paslaptis turi nuplėšti gudraus psichopato kaukę... arba pražudyti ją pačią.
„Iš kojų verčiantis romanas... Tik perskaitykit pirmąjį skyrių, ir pamatysit, nebegalėsit atsiplėšti.“ (Rocky Mountain News, Denveris)
Tai tiek naujienų apie knygas :)...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą